Metaforinių kolokacijų vertimo problemos

Abstract

Kalbėdami gimtąja kalba, sustabarėjusius žodžių junginius (kolokacijas, frazeologizmus ir pan.) vartoja-me automatiškai. Įvairių sunkumų kyla tada, kai tokius junginius tenka perteikti užsienio kalbomis, kad ir kaip gerai jas mokėtume. Šiame straipsnyje aptariamos vienos iš pastoviųjų leksinių vienetų klasės, t. y. metaforinių kolokacijų, vertimo problemos. Metaforinė kolokacija autorės suprantama kaip sustabarėjęs dviejų elementų (kolokatoriaus ir bazės) junginys, turintis daugiareikšmį, junginyje perkeltine reikšme vartojamą kolokatorių. Toks junginys leksinių vienetų sistemoje atsiduria tarp laisvųjų junginių ir idiomų. Dėl ribotos straipsnio apimties išsamiau nagrinėjama tik viena metaforinių kolokacijų rūšis – daiktavardinės (būdvardis + daiktavardis) metaforinės kolokacijos, tačiau pag-rindinis dėmesys skiriamas ne perkeltinės reikšmės, vaizdo perteikimo problemoms, o struktūriniams tokių kolokaci-jų atitikmenims. Vertėjui kylantys metaforinių kolokacijų perteikimo sunkumai analizuojami remiantis grožinio kū-rinio pavyzdžiais. Tais atvejais, kai metaforos, kuriomis grindžiami tirti pavyzdžiai, egzistuoja ir originalo, ir vertimo kalboje, vertėjui didesnių keblumų nekyla. Daug įdomesni atvejai, kai vertėjas renkasi kitą leksinį vienetą ar tam tik-rą vietą praleidžia. Straipsnyje svarstoma, dėl kokių priežasčių pasirenkamas vienas ar kitas problemos sprendimo būdas ir ar toks pasirinkimas vertintinas kaip adekvatus. Reikšminiai žodžiai: