XX amžiaus ir XXI amžiaus pradžios lietuvių kalbos gramatikos

Abstract

Šiame straipsnyje pačiais bendriausiais bruožais apžvelgiamos XX ir XXI amžiaus svarbesnės gramatikos, norint parodyti, kaip buvo kuriama tradicinė XX amžiaus gramatika ir kuria kryptimi lietuvių kalbos gramatikos tyrinėjimai pakrypo XXI amžiuje. XX amžiaus pradžioje stengtasi sukurti tradicinę sinchroninę lietuvių kalbos gramatiką, nes pusšimtį metų trukusio spaudos draudimo panaikinimas (1904 m.) nedelsiant reikalavo lietuvių mokyklai dėsnių, taisyklių, sukurtų remiantis gyvosios kalbos faktais, tinkančiais bendrinei kalbai. Iš pat pradžių, kuriant sinchronines gramatikas, didelis dėmesys buvo skiriamas gramatinės reikšmės formai. Tai lėmė: 1) fleksinis pačios kalbos pobūdis ir 2) lyginamosios istorinės gramatikos įtaka ir 3) F. Fortunatovo formaliosios gramatikos pavyzdys. XX amžiaus gramatikos buvo kuriamos, remiantis senųjų raštų, tarmių, tautosakos, klasikinės grožinės literatūros, gyvosios kalbos medžiaga ir jos tyrinėjimais. Taip pat buvo mokomasi iš tradicinės Europos gramatikos, kurios pagrindus formavo aristotelinė logika. Grynų sinchroninių gramatikų (išskyrus mokyklinius vadovėlius) nebuvo beveik iki XX amžiaus antrosios pusės (1985 m.). Nuo šio laiko su kai kuriomis išlygomis (pavyzdžiui, su bendrinei kalbai tinkančiais pavyzdžiais iš K. Donelaičio, Žemaitės ir kt. raštų) atsiranda tikrosios sinchroninės tradicinės gramatikos, vėliau funkcinė gramatika, o XXI amžiaus pradžioje įsigali tik sinchroniniai semantiniai ir sintaksiniai tyrinėjimai, tolimi nuo tradicijos. Teoriniai išvedžiojimai atitrūksta nuo gyvosios kalbos diktuojamų dėsnių. Todėl mokslas jau nebetarnauja praktikai.