Ar dvikalbiame žodyne reikalingi papildomi antraštynai?

Abstract

Ne vienas didelės apimties dvikalbis žodynas prie savo pagrindinės dalies – korpuso – pateikia įvai-rių papildomų dokumentų, kurie leksikografinėje literatūroje vadinami „papildomais antraštynais“ arba tiesiog žodyno priedais. Išdėstyti prieš korpusą ar po jo, šie priedai dažniausiai skiriami vienos ar abiejų gretinamų kalbų gramatikos aprašams, toponimams (hidronimams ir oikonimams) ir dažniausiai vartojamų užsienio kal-boje sutrumpinimų sąrašams. Tačiau pastaruoju metu įvairiose Europos leksikografinėse mokyklose vis dažniau kalbama apie tai, kad žodynuose iš viso derėtų vengti priedų, o juose esančią informaciją pagal galimybes įtraukti į patį leksikografinio leidinio tekstą. Savo nuomonę mokslininkai grindžia tuo, jog kiekvienas papildo-mos informacijos šaltinis žodyne pareikalauja iš vartotojo, ieškančio norimo leksinio vieneto, papildomų laiko ir energijos sąnaudų. Be to, jei vartotojas nėra tinkamai susipažinęs su žodyno struktūra, jis iš viso gali neįtarti, jog dar kažkokią papildomą informaciją galima susirasti ne žodyno tekste. Taigi šio darbo tikslas, remiantis analitiniu ir aprašomuoju metodu, panagrinėti po 2000-ųjų metų Lietuvoje leistų didelės apimties žodynų priedus ir įvertinti, kiek iš juose esančios informacijos būtų įmanoma perkelti tiesiogiai į žodyno straipsnius ir ar tai yra visuomet tikslinga.