Intervokaliniai priebalsiai: trinarės, keturnarės ir penkianarės grupės

Abstract

Bendrieji lietuvių kalbos priebalsių sintagminiai ryšiai aprašyti A. Pupkio, A. Girdenio. Šiame straipsnyje analizuojami trinariai, keturnariai, penkianariai tarpbalsiniai segmentai, kurie nėra labai dažni: jie sudaro vos 4 % visų intervokalinių priebalsių. Tyrimo tikslas: nustatyti, kokios konkrečių priebalsių samplaikos realiai egzistuoja lietuvių kalboje. Tiriamąją medžiagą sudaro 3 milijonai priebalsių samplaikų iš Vytauto Didžiojo universiteto Dabartinės lietuvių kalbos tekstyno. Kaip rodo rezultatai, rasta visų teoriškai įmanomų trina- rių samplaikų pavyzdžių, tačiau jų vartojimo dažnumas labai skiriasi. Daugiau nei pusę visų atvejų sudaro RTR, TST, RST samplaikos. Samplaikos, kai greta vartojami to paties poklasio priebalsiai, retos. Paprastai linkstama derinti gretimos artikuliacijos vietos priebalsius, priešakinių priebalsių deriniai dažnesni. RTST, TSTR, RTSR, RSTR tipo samplaikos sudaro 95 % visų keturnarių priebalsių junginių, kitokio tipo samplaikų rasta tik pavienių pavyzdžių. Trinarėse ir keturnarėse samplaikose akivaizdžiai vyrauja duslieji priebalsiai. Gana dažnai keturi gretimi priebalsiai sudaro sunkiau ištariamą junginį, kuriame greta yra skirtingos tarimo vietos priebalsių. Penkianarės priebalsių samplaikos visiškai nebūdingos lietuvių kalbai. Keturnarės ir penkianarės samplaikos pasitaiko tik morfemų sandūroje. Straipsnyje aprašomo tyrimo rezultatai aktualūs ne tik lingvistams, jie turi ir taikomąjį pobūdį: jais galėtų remtis ir logopedai, ir kalbos technologijų kūrėjai.