Literatūrinio vertimo normų pokyčiai Lietuvoje po 1990-ųjų metų

Abstract

Straipsnyje aptariami kai kurie literatūrinio vertimo normų pokyčiai, remiantis I. Even-Zohar ir G. Toury sistemų teorija, kurioje analizuojamos vertėjų pasirenkamos strategijos atsižvelgiant į socio-politinį kontekstą. Po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, be įvairių ekonominių ir kultūrinių pokyčių, įvyko nemažai tokių, kurie stipriai paveikė grožinės literatūros vertimo statusą. Sovietinėje Lietuvoje, vyraujant griežtai centralizuotam literatūros vertimui, svarbiausi veikėjai šiame procese buvo įvairios institucijos: komunistų partija, cenzūros sistema, jos valdomi leidėjai, redaktoriai. Vertėjų laisvė buvo ribojama. Kai centralizuota sistema iširo, jos vietą užėmė daugybė privačių leidyklų, kurios veikia pagal rinkos reikalavimus. Didelė verstinės literatūros paklausa leidžia daugeliui jaunų, neturinčių pasiruošimo žmonių dirbti vertėjais. Taip susikūrė palanki padėtis vertimo normų pokyčiams. Pavyzdžiui, verstų knygų viršeliuose užsienio autorių vardai, pavardės, kurie anksčiau buvo sulietuvinami, dabar rašomi pagal originalios kalbos taisykles. Pačiame tekste vietovardžiai rašomi pakankamai įvairiai. Taip pat ryškėja tendencija nenaudoti išnašų, svetimžodžius palikti nepaaiškintus, kaip daroma Vakarų šalių tekstuose.