Intervokaliniai priebalsiai: vienanarės ir dvinarės grupės

Abstract

Bendrieji lietuvių kalbos priebalsių sintagminiai ryšiai išsamiai aprašyti A. Girdenio, nemažai duomenų galima rasti ir apie foneminę skiemens, vardažodžio ir veiksmažodžio šaknies struktūrą. Šiame straipsnyje didžiausias dėmesys sutelkiamas į paprasčiausius tarpbalsinius segmentus: pavienius priebalsius ir dvinarius jų junginius. Jie sudaro didžiausią dalį visų intervokalinių priebalsių samplaikų (96%). Tyrimo tikslas: nustatyti, kokios konkrečių priebalsių samplaikos realiai egzistuoja lietuvių kalboje. Tiriamąją medžiagą sudaro 85 milijonai žodžių iš Vytauto Didžiojo universiteto Dabartins lietuvių kalbos tekstyno. Kaip rodo rezultatai, tarp dviejų balsių lietuvių kalboje dažniausiai vartojamas vienas priebalsis. Tokie priebalsiai sudaro 74% visų tarp- balsinių segmentų. Tai rodo akivaizdų lietuvių kalbos polinkį į CV tipo skiemenis. Dvinaris priebalsių samplaikos sudaro beveik penktadalį visų intervokalinių priebalsių grupių. Tekstyne rasta visų įmanomų dvinarių prie- balsių samplaikų pavyzdžių. Trys iš jų – ST, TR, SR – gali būti fonologinio skiemens pradžia ir gali priklausyti tam pačiam skiemeniui. Kituose dvinarių priebalsių junginiuose skiemens riba yra po pirmojo junginio nario: R-T, T-T, R-R, R-S, T-S, S-S. Straipsnyje aprašomo tyrimo rezultatai aktualūs ne tik lingvistams, jie turi ir taikomąjį pobūdį: jais galėtų remtis ir logopedai, ir kalbos technologijų kūrėjai.