Lietuvių kalbos pastoviųjų junginių gramatinis variantiškumas

Abstract

Straipsnyje analizuojamas dviejų pastoviųjų junginių tipų – kolokacijų ir frazeologizmų – gramatinis variantiškumas. Pastovieji junginiai automatiškai nustatyti iš DELFI.lt tekstyno. Pastebėta, kad pastovieji junginiai tekstyne vartojami įvairiomis formomis, kurios negali būti laikomos reguliariomis kaitybinėmis. Gramatinis variantiškumas suskirstytas į 1) darybinį (kai viename junginyje pavartotas priešdėlis ar priesaga, o kitame, laikytiname variantu, nėra priešdėlio ar priesagos, pvz.: kilimo takas – pakilimo takas; ekonomikos krizė – ekonominė krizė; nutekėjo protai – protų nutekėjimas; 2) morfologinį (kai varijuoja skaičiaus, giminės, dalyvių rūšies ir kt. gramatinės kategorijos, pvz.: euro įvedimas – euro įsivedimas; komisijos narys – komisijos narė; vykdomasis direktorius – vykdantysis direktorius) ir 3) sintaksinį (kai varijuoja linksniai, prielinksniai, pvz., gauti naudą – gauti naudos; išskėstomis rankomis – su išskėstomis rankomis; ar įsiterpia žodžių, pvz., aistringas [beisbolo] gerbėjas, keičiasi žodžių tvarka, pvz.: minia žmonių – žmonių minia).

Didesniu gramatiniu variantiškumu pasižymi kolokacijos, be to, jų rasta daug daugiau nei frazeologizmų (iš viso išanalizuota apie 14 tūkst. pastoviųjų junginių), todėl gramatinis variantiškumas dažniau iliustruotas pavyzdžiais su kolokacijomis. Straipsnyje gramatinis variantiškumas aprašomas kokybiškai, nes iki šiol lietuvių kalbos pastoviųjų junginių gramatinis variantiškumas tirtas mažai, todėl svarbu aprašyti patį reiškinį, pateikti jo klasifikaciją.